BURNOS IR DANTŲ CHIRURGIJA

Burnos chirurgija

RETINUOTŲ DANTŲ TRAUKIMAS

1. Tretieji krūminiai dantys paprastai išdygsta 18 – 25 metų amžiuje. Nemažai daliai žmonių tretieji krūminiai dantys neišdygsta visiškai arba išdygsta ne visiškai.

2. Pagrindinės priežastys, dėl kurių reikia šalinti neišdygusius arba ne visiškai išdygusius trečiuosius krūminius dantis:

a) Kartojasi perikoronaritas, t.y. dantenų, dengiančių ne visiškai išdygusį trečiąjį krūminį dantį, uždegimas. Jis gali sukelti aštrų skausmą, plintantį į tos pačios pusės ausį, sąnarį ar požandikaulinę sritį, tos pačios pusės limfmazgių padidėjimą, pasunkėjusį, skausmingą išsižiojimą, rijimą. Laiku nepradėjus gydymo, gali išsivystyti ir burnos dugno ar kaklo pūlynai, kurie gali kelti tiesioginę grėsmę gyvybei.

b) Kai dantis neturi galimybės išdygti, nes jam trūksta vietos dantų lanke (žandikaulyje), taip pat kai taikomas ar planuojamas taikyti ortodontinis gydymas ir neišdygę tretieji krūminiai dantys gali pakenkti jo rezultatams;

c) Neišdygęs trečiasis krūminis dantis yra pasikartojančių galvos skausmų priežastis;

d) Ne visiškai išdygęs dantis blogai išvalomas dėl prasto priėjimo – tai sąlygoja maisto likučių ir apnašų kaupimąsi bei ėduonies atsiradimą protiniame bei greta esančiame dantyje;

e) Kai neišdygęs trečiasis krūminis dantis gali lemti jį supančio kaulo bei gretimo danties šaknų rezorbciją (tirpimą);

f) Kai neišdygusio danties srityje formuojasi cistos, lėtinis kaulo uždegimas;

g) Kai susiformuoja didelė periodonto kišenė tarp trečiojo ir antro krūminių dantų

h) Kitos priežastys, apie kurias Jus informuos gydantis gydytojas.

3. Neišdygę ar ne visiškai išdygę tretieji krūminiai dantys dažniausiai šalinami chirurginiu būdu. Chirurginis danties ar jo šaknų šalinimas tai toks būdas, kai dantys ar jų šaknys pašalinami per alveolinėje ataugoje (kaule) chirurginiu būdu padarytas ertmes. Chirurginis dantų šalinimo būdas taikomas ir tuomet, kai tikimasi, kad traukiant dantį paprastu būdu reikės panaudoti pernelyg didelę jėgą, kai dantis, jo šaknis ar fragmentai yra nepasiekiami ar kai šalinant dantis paprastu būdu jie gali patekti į greta esančias anatomines sritis.

4. Pasitaiko atvejų, kai dantys planine tvarka, nesant ūmios būklės, negali būti šalinami dėl kitų organizmo būklių, kurios tampa kontraindikacijomis. Kontraindikacijos gali būti:

a) bendrinės (anksčiau nei prieš 6 mėn. įvykęs miokardo infarktas, aukštas arterinis kraujo spaudimas, kraujo krešėjimo sutrikimai ar kraują skystinančių medikamentų vartojimas, centrinės nervų sistemos ligos, ūmios infekcinės ligos, nekontroliuojamas cukrinis diabetas, mažakraujystė, piktybinių kraujo ligų ūmios stadijos, nėštumo pirmasis ir trečiasis trimestrai ir kt.);

b) vietinės (ūmus stomatitas, nepašalinti navikai burnos ertmėje, atlikus vietinį spindulinį navikų gydymą, paslankūs dantys, kuriuos reikalinga laikinai sutvirtinti protezu).

5. Kontraindikacijos dažniausiai yra laikinos ir pasikeitus organizmo būklei dantis gali būti šalinamas.

6. Danties šalinimas nėra paprasta procedūra, todėl pacientas prieš ją yra gerai ištiriamas: vertinamas paciento išsižiojimas, burnos higiena, gretimų dantų paslankumas, taip pat atliekamas radiologinis tyrimas, suteikiantis informacijos apie šalinamo danties vainiko ir šaknų būklę, formą, padėtį gretimų dantų, kaulo ir apatinio žandikaulio nervo atžvilgiu bei padedantis suplanuoti danties šalinimo eigą, numatyti galimus sunkumus bei tinkamai jiems pasiruošti.

OPERACIJOS ESMĖ, BŪDAS, TIKSLAS

7. Chirurginis danties šalinimas atliekamas taikant vietinį nuskausminimą arba bendrinėje nejautroje. Nejautros pasirinkimą su Jumis turi aptarti gydantis gydytojas. Apie nejautros metodo detales ir riziką Jums bus suteikta atskira informacija.

8. Tais atvejais, kai yra didelė rizika (žr. 4 punktą), o dantį šalinti būtina dėl stipraus skausmo ar progresuojančio uždegimo, tokiais atvejais dantų šalinimas atliktinas stacionaro sąlygomis.

9. Chirurginio danties šalinimo etapai yra:

a) Pjūvis, minkštųjų audinių (gleivinės – antkaulio) lopo suformavimas ir atkėlimas – šio etapo metu paruošiamas operacinis laukas ir sukuriamas geras jo matomumas.

b) Neišdygusio danties ar šaknies suradimas, kaulo pašalinimas – šio etapo metu grąžtu pasluoksniui nuimamas kaulas iki šaknies ar danties, prieš tai tiksliai rentgeno nuotraukose nustačius šaknies ar danties formą bei vietą. Kaulas nuimamas tam, kad būtų galima dantį ar jo šaknį išjudinti specialiais instrumentais, padalinti, pašalinti visą ar dalimis.

c) Danties ar jo šaknų padalinimas – dantis dalinamas tuomet, kai jis remiasi į apatinio žandikaulio šaką, gretimą dantį, o norint pašalinti visa dantį, reikia nuimti didelį kaulo kiekį. Dantų šaknys dalinamos tada, kai tarp jų yra plati kaulo pertvara, taip pat kai yra plonos ir ilgos, o jas supantis žandikaulio kaulas kietas, taip pat kai šaknų audiniai yra suirę ir jų negalima pašalinti visų iš karto. Danties dalinimo reikalingumą nustato gydytojas operacijos metu.

d) Danties ar jo šaknų pašalinamas – šio etapo metu dantis ar jo šaknys specialiais instrumentais yra palengva išjudinamas iš kaulo ir visas arba dalimis pašalinamas.

e) Aštrių kaulo kraštų nulyginimas – jei operacijos metu pašalinus dantį liko aštrūs kaulo kraštai, jie nulyginami grąžtu ar kaulo kandikliais, taip siekiant sukurti palankiausias sąlygas žaizdos gijimui.

f) Operacinės žaizdos sutvarkymas – ištraukus dantį, žaizda yra išvaloma, patikrinama. Alveolė yra užpildoma krauju, gleivinės-antkaulio lopas atstatomas ir užsiuvamas. Siuvama gali būti tiek tirpstančiais, tiek ir netirpstančias siūlais. Jei alveolė nepakankamai užsipildo krauju, ji gali būti užpildoma ir antiseptinėmis medžiagomis ar tamponu.

DANTŲ TRAUKIMAS

1. Dantų šalinimas – tai procedūra, kurios metu visiškai suardoma jungtis tarp danties ir alveolės (kaulo) ir dantis pašalinamas iš žandikaulio.

2. Chirurginis danties ar jo šaknų šalinimas – tai toks būdas, kai dantys ar jų šaknys pašalinami per alveolinėje ataugoje (kaule) chirurginiu būdu padarytas ertmes. Chirurginis dantų šalinimo būdas taikomas tuomet, kai tikimasi, kad traukiant dantį paprastu būdu reikės panaudoti pernelyg didelę jėgą, kai dantis, jo šaknis ar fragmentai yra nepasiekiami ar kai šalinant dantis paprastu būdu jie gali patekti į greta esančias anatomines sritis.

3. Pagrindinės priežastys, dėl ko išdygusius dantis reikia šalinti chirurginiu būdu, yra:

a) Danties šaknys yra giliai pažeistos ėduonies ir dėl to neįmanoma panaudoti paprastam danties traukimui naudojamų instrumentų;

b) Lūžę šaknies fragmentai yra giliai kaule;

c) Šaknų ankilozė, t.y. šaknų suaugimas su jas supančiu kaulu;

d) Šaknų forma yra netipinė, pvz. šaknų viršūnės išplatėjusios, jos nutolusios viena nuo kitos, ilgos, plonos, jas supa tankus kaulo sluoksnis;

e) Danties šaknys yra žandiniame antyje arba atskirtos nuo jo labai plonu kaulo sluoksniu;

f) Dantys, kurie yra suaugę su gretimais dantimis;

g) Danties traukimui paprastu būdu būtų panaudota pernelyg didelė jėga, lemianti žandikaulio lūžį ar sąnario išnirimą;

h) Kitos priežastys, apie kurias Jus informuos gydantis gydytojas.

4. Chirurginiu būdu taip pat šalinami neišdygę (retinuoti) ar ne visiškai išdygę dantys.

5. Pasitaiko atvejų, kai dantys negali būti šalinami dėl kitų organizmo būklių, kurios tampa kontraindikacijomis.

Kontraindikacijos gali būti:

a) bendrinės (anksčiau nei prieš 6 mėn. įvykęs miokardo infarktas, aukštas arterinis kraujo spaudimas, kraujo krešėjimo sutrikimai ar kraują skystinančių medikamentų vartojimas,centrinės nervų sistemos ligos, ūmios infekcinės ligos, nekontroliuojamas cukrinis diabetas, mažakraujystė, piktybinių kraujo ligų ūmios stadijos, nėštumo pirmasis ir trečiasis trimestrai ir kt.);

b) vietinės (ūmus stomatitas, nepašalinti navikai burnos ertmėje, atlikus vietinį spindulinį navikų gydymą, paslankūs dantys, kuriuos reikalinga laikinai sutvirtinti protezu).

6. Kontraindikacijos dažniausiai yra laikinos ir pasikeitus organizmo būklei dantis gali būti šalinamas.

7. Danties šalinimas nėra paprasta procedūra, todėl pacientas prieš ją yra gerai ištiriamas: vertinamas paciento išsižiojimas, burnos higiena, šalinamo danties padėtis dantų lanke, šalinamo ir gretimų dantų paslankumas, taip pat atliekamas radiologinis tyrimas, suteikiantis informacijos apie šalinamo danties vainiko ir šaknų būklę bei padedantis suplanuoti danties šalinimo eigą, numatyti galimus sunkumus bei tinkamai jiems pasiruošti.

OPERACIJOS ESMĖ, BŪDAS, TIKSLAS

8. Chirurginis danties šalinimas dažniausiai atliekamas taikant vietinį nuskausminimą, rečiau – bendrinėje nejautroje. Apie nejautros metodo detales ir riziką Jums bus suteikta atskira informacija.

9. Tais atvejais, kai yra didelė rizika (žr. 5 punktą), o dantį šalinti būtina dėl stipraus skausmo ar progresuojančio uždegimo, tokiais atvejais dantų šalinimas atliktinas stacionaro sąlygomis.

10. Chirurginio danties šalinimo etapai yra:

a) Pjūvis, minkštųjų audinių (gleivinės – antkaulio) lopo suformavimas ir atkėlimas – šio etapo metu paruošiamas operacinis laukas ir sukuriamas geras jo matomumas.

b) Neišdygusio danties ar danties šaknies suradimas, kaulo pašalinimas. Šio etapo metu grąžtu pasluoksniui nuimamas kaulas iki šaknies ar danties, prieš tai tiksliai rentgeno nuotraukose nustačius šaknies ar danties formą bei vietą. Kaulas nuimamas tam, kad būtų galima dantį ar jo šaknį išjudinti specialiais instrumentais, padalinti, pašalinti visą ar dalimis.

c) Danties ar jo šaknų padalinimas. Dantis dalinamas tuomet, kai jis remiasi į apatinio žandikaulio šaką, gretimą dantį, o norint pašalinti visa dantį, reikia nuimti didelį kaulo kiekį. Dantų šaknys dalinamos tada, kai tarp jų yra plati kaulo pertvara, taip pat kai yra plonos ir ilgos, o jas supantis žandikaulio kaulas kietas, taip pat kai šaknų audiniai yra suirę ir jų negalima pašalinti visų iš karto. Danties dalinimo reikalingumą nustato gydytojas operacijos metu.

d) Danties ar jo šaknų pašalinamas – šio etapo metu dantis ar jo šaknys specialiais instrumentais yra palengva išjudinamas iš kaulo ir visas arba dalimis pašalinamas.

GALIMYBĖ KEISTI ĮPRASTOS OPERACIJOS EIGĄ IR APIMTĮ

11. Operacijos eiga ir apimtis yra aptariama prieš operaciją, tačiau dėl galimų komplikacijų operacijos metu (kraujavimo, bendros būklės ar kt.), operacijos eiga ar apimtis gali keistis.

12. Pasirašydami sutikimą operacijai Jūs galėsite duoti savo sutikimą operuojančiam gydytojui išplėsti operacijos eigą ir apimtį, jeigu operacijos metu būtų nustatytos kitos patologijos, kurias galima išgydyti tos pačios operacijos ir nejautros metu.

ŽANDIKAULIŲ CISTŲ ŠALINIMAS

1. Žandikaulių cistos – tai patologinės ertmės arba dariniai, dažniausiai apribotos kapsule. Cistos ertmė dažniausiai būna pripildyta įvairaus turinio (skysčio arba klampesnės medžiagos, sudarytos iš žuvusių ląstelių ar gleivių).

2. Žandikaulių cistos gali būti odontogeninės ir ne odontogeninės kilmės. Odontogeninės kilmės cistos formuojasi apie negyvybingo danties šaknį, neišdygusį dantį, periodonto raištį, danties tarpšaknį ar kitas danties dalis. Ne odontogeninės kilmės cistos formuojasi kandžių kanale, kietajame gomuryje ir kitose burnos ertmės srityse.

3. Pradinėse stadijose cistos dažniausiai nesukelia jokių klinikinių simptomų. Negydomos jos gali supūliuoti (tai sukelia aplinkinių audinių uždegimą, skausmą, patinimą), didėti ir ardyti, deformuoti žandikaulį, pažeisti gretimus dantis, sutrikdyti dantų dygimą arba tapti pastoviai besikartojančio uždegimo priežastimi.

4. Odontogininės cistos diagnozuojamos radiologiškai, todėl prieš numatomą operaciją Jums turi būti atliktas rentgenologinis tyrimas. Pavieniais atvejais nedidelės cistos operavimas (pašalinimas) gali būti atliekamas ir be rentgenologinio tyrimo. Tai gali būti daroma tada, jei apie cistą nieko nebuvo žinoma, o ji diagnozuojama danties šalinimo metu ir pašalinamas kartu šalinant dantį Visais kitais atvejais rentgenologinis tyrimas yra būtinas, nes yra įvairių auglių, panašių į odontogenines cistas. Vienas patikimiausių metodų atskiriant šiuos auglius nuo paprastų odontogeninių cistų ir yra rentgenologinis tyrimas.

5. Jei Jums diagnozuota odontogeninė žandikaulių cista ir diagnozuota, kad į ją įeina dantys, tai tų dantų šaknų kanalai turi būti sugydyti. Jei dantų kanalai iki operacijos negydomi, tokio sprendimo motyvus Jums turi paaiškinti operuosiantis gydytojas (yra klinikinių situacijų, kai to kanalo iki operacijos gydyti nereikia, bet tai daug retesnė situacija).

6. Pasitaiko atvejų, kai odontogeninė žandikaulių cista negali būti atlikta dėl kitų organizmo būklių, kurios tampa kontraindikacijomis. Kontraindikacijos gali būti:

b) vietinės (ūmus stomatitas, labai bloga burnos higiena, atlikus vietinį spindulinį navikų gydymą).

Kontraindikacijos dažniausiai yra laikinos ir pasikeitus organizmo būklei operacija gali būti atliekama. Tai sprendžia Jus gydantis gydytojas.

7. Būtinai informuokite Jūsų gydytoją apie visas ligas, kuriomis Jūs sergate bei apie visus vaistus, kuriuos vartojate. Tai gali turėti lemiamos įtakos pačios operacijos atlikimui, operacijos eigai, gijimui ir ilgalaikiams rezultatams.

OPERACIJOS ESMĖ, BŪDAS, TIKSLAS

8. Cistos operacijos tikslas – pašalinti visą cistos kapsulę arba jos dalį iš kaulo, pašalinti pakitusį, pažeistą kaulą ir esant galimybei išsaugoti pakenktus dantis. Cistos srityje paliekant pažeistus dantis, gali būti atliekama ir cistos srityje esančių dantų viršūnės nupjovimas (rezekcija) ir (dažniausiai) – šaknies kanalo padengimas plombine medžiaga iš cistos pusės. Nesant galimybės gydyti priežastiniai dantys gali būti šalinami operacijos metu. Operacijos metu gali būti šalinami net ir gydyti dantys, jei jie blogai laikosi kaule, trukdo pilnam cistos pašalinimui ar jų ilgalaikio išlikimo prognozė yra prasta. Apie tai Jūs iki operacijos turite aptarti su operuosiančiu gydytoju.

9. Atliekant cistos operaciją, priklausomai nuo cistos dyžio, lokalizacijos, paciento amžiaus, psichoemocinės būklės, lydinčių ligų ir eilės kitų faktorių, gali būti taikoma vietinė arba bendrinė nejautra. Vietinę nejautrą atlieka operuojantis arba asistuojantis chirurgas, įvertinęs paciento bendrą būklę, esamus susirgimus ir operacijos apimtį. Apie vietinę nejautrą Jums bus suteikta atskira informacija. Tais atvejais, kai cista yra išsidėsčiusi greta stambesnių nervų arba apima ne tik kaulą, bet ir minkštuosius audinius, kai operacijos metu gali tekti išplėsti operacijos apimtį (pvz., operuoti ir žandinį antį), kai nėra aiški cistos kilmė, operacijas tikslinga atlikti stacionaro sąlygomis.

10. Pagrindiniai cistos operacijos etapai:

a) Pjūvis, minkštųjų audinių (gleivinės – antkaulio) lopo suformavimas ir atkėlimas – šio etapo metu paruošiamas operacinis laukas ir sukuriamas geras jo matomumas. Geras gleivinės-antkaulio lopo suformavimas taip pat lemia gerą žaizdos gijimą.

b) Cistos, šalia jos esančio neišdygusio danties ar šaknies suradimas, kaulo pašalinimas – šio etapo metu specialiu grąžtu ar kitais instrumentais pasluoksniui nuimamas kaulas cistos kapsulės srityje, prieš tai tiksliai rentgeno nuotraukose nustačius jos formą bei vietą.

c) Cistos audinių pašalinimas, ertmės išgrandymas (kiuretažas) – išvalomi surasti pakitę audiniai. Pašalinta cistos kapsulė dažniausiai siunčiama histologiniam ištyrimui, kad būtų patikslinta diagnozė.

d) Danties, šaknų pašalinamas ar pažeistos šaknies patrumpinimas (rezekcija) – esant reikalui greta cistos esantis dantis ar šaknys specialiais instrumentais yra palengva išjudinamas iš kaulo ir visas arba dalimis pašalinamas. Jei dantis nešalinamas, gali būti nupjaunama 2-4 mm jo šaknies viršūnės.

e) Operacinės žaizdos sutvarkymas – operacijos sritis yra išvaloma, patikrinama,ar neliko svetimkūnių, aštrūs kaulo kraštai sulyginami grąžtu, kaulo kandikliais ar kitais intrumentais. Gleivinės – antkaulio lopas atstatomas, palaikomas. prispaudus ir užsiuvamas.

ŠAKNIES VIRŠŪNĖS REZEKCIJA

1. Danties šaknies viršūnės rezekcija – tai chirurginė operacija, kurios metu nupjaunama pažeista danties šaknies viršūnė ir pašalinama kartu su pakitusiais aplink ją esančiais audiniais.

2. Pagrindinės priežastys, kodėl reikia atlikti danties šaknies viršūnės rezekciją, yra:

a) Išliekantis uždegimas apie danties šaknies viršūnę, nepaisant atlikto kokybiško šaknies kanalų gydymo;

b) Išliekantis uždegimas apie danties šaknies viršūnę, jei reikalingas šaknies kanalų pergydymas, o jis negali būti atliktas dėl įvairių priežasčių: šaknies kanalai yra kalcifikuoti; jie yra lenkti taip, kad jų neįmanoma praeiti su instrumentu; kai šaknies kanalų gydymui naudojamas instrumentas lūžta šaknies kanale ir t.t.;

c) Aplink danties šaknį yra išliekantis uždegimas, o šaknies kanalų gydymas negali būti sėkmingai pabaigtas dėl svetimkūnio patekimo į audinius apie šaknies viršūnę, šaknies perforacijos, viršutinio danties šaknies trečdalio lūžio ar įvairių danties anomalijų;

d) Nesėkmingas endodontinis (šaknies kanalo) gydymas – dėl sudėtingos danties šaknų anatomijos, lūžusio instrumento ir kt.

e) Kitos priežastys, apie kurias Jus informuos gydantis gydytojas.

3. Esant minėtoms priežastims, po šaknies viršūnės rezekcijos nupjautos šaknies kanalas dažniausiai turi būti užplombuotas, kad būtų sustabdytas bakterijų plitimas į aplink šaknį esančius audinius. Šaknies kanalas plombuojamas tos pačios procedūros metu retrogradiškai, t.y. suformuojama 2-3 mm ilgio ertmė nupjautoje šaknyje ir ji užpildoma plombine medžiaga;

4. Pagrindinės priežastys, dėl kurių šaknies viršūnės rezekcija negali būti atlikta, yra:

a) Trumpa danties šaknis;

b) Gilios periodonto kišenės apie dantį, kurio šaknies viršūnė turi būti nupjauta;

c) Operuojama šaknis yra greta svarbių anatominių struktūrų, kurios gali būti pažeistos operacijos metu: žandinio ančio, kandžių ar didžiojo gomurio kanalų viršutiniame žandikaulyje, apatinio alveolinio nervo kanalo ar smakrinės angos apatiniame žandikaulyje.

5. Pasitaiko atvejų, kai šaknies viršūnės rezekcija negali būti atlikta dėl kitų organizmo būklių, kurios tampa kontraindikacijomis. Kontraindikacijos gali būti:

a) bendrinės (anksčiau nei prieš 6 mėn. įvykęs miokardo infarktas, aukštas arterinis kraujo spaudimas, kraujo krešėjimo sutrikimai ar kraują skystinančių medikamentų vartojimas,centrinės nervų sistemos ligos, ūmios infekcinės ligos, nekontroliuojamas cukrinis diabetas, mažakraujystė, piktybinių kraujo ligų ūmios stadijos, nėštumo pirmasis ir trečiasis trimestrai, tuberkuliozė ir kt.);

b) vietinės (ūmus stomatitas, nepašalinti navikai burnos ertmėje, atlikus vietinį spindulinį navikų gydymą, paslankūs dantys, kuriuos reikalinga laikinai sutvirtinti protezu).

6. Kontraindikacijos dažniausiai yra laikinos ir pasikeitus organizmo būklei šaknies viršūnės rezekcija gali būti atlikta

OPERACIJOS ESMĖ, BŪDAS, TIKSLAS

8. Operacijos tikslas yra pašalinti infekcijos ir uždegimo pažeistą šaknies viršūnę, pakitusius aplinkinius audinius ir užplombuoti šaknies kanalą (jei šaknies kanalas ne visiškai užpildytas plombine medžiaga), taip sustabdant tolesnį infekcijos plitimą.

9. Danties šaknies viršūnės rezekcija įprastai atliekama vietinėje nejautroje. Apie vietinės nejautros atlikimo detales ir riziką Jums bus suteikta atskira informacija. Vietinę nejautrą atlieka operuojantis ar asistuojantis chirurgas.

10. Pagrindiniai operacijos etapai yra:

a) Lopo suformavimas – pažeisto danties srityje atliekamas pusmėnulio, trikampio ar trapecijos formos pjūvis ir atkeliami minkštieji audiniai (gleivinės – antkaulio lopas). Pjūvio ir lopo formos pasirinkimas priklauso nuo daugelio veiksnių: danties padėties, periodonto kišenių gylio, protezų buvimo ar nebuvimo, nuo to, kiek išplitęs audinių apie šaknies viršūnę pažeidimas.

b) Šaknies viršūnės suradimas, pakitusių aplinkinių audinių atidengimas ir išvalymas – jei kaulas apie danties šaknį yra nutirpęs (rezorbuotas), šaknies viršūnė dažniausiai randama paprastai; jei kaulas apie šaknį pažeistas nedaug, šaknies viršūnės vieta nustatoma radiologinio tyrimo metu, tuomet grąžtu nugręžiamas kaulas ir šaknies viršūnė atidengiama. Šaknies viršūnę supantys uždegimo pažeisti audiniai pašalinami.

c) Šaknies viršūnės nupjovimas – grąžtu nupjaunami apie 2-3 mm šaknies viršūnės. Jei šaknies kanalas ne visiškai užpildytas plombine medžiaga, reikalingas jo retrogradinis plombavimas.

d) Šaknies kanalo retrogradinis plombavimas, jei jis reikalingas – šaknyje grąžtu suformuojama apie 2-3 mm ilgio ertmė, jos skersmuo šiek tiek didesnis nei šaknies kanalo skersmuo. Ertmė užpildoma plombine medžiaga.

e) Žaizdos išplovimas ir susiuvimas – po šaknies viršūnės rezekcijos ir retrogradinio plombavimo žaizda yra patikrinama, išplaunama fiziologiniu tirpalu, minkštųjų audinių lopas grąžinamas į pradinę padėtį ir susiuvamas pavienėmis siūlėmis.

LŪPOS IR LIEŽUVIO PASAITĖLIO PLASTIKA

1. Liežuvio pasaitėlis – tai įprasta anatominė struktūra, kuri yra tarsi saitas, einantis nuo liežuvio apačios ir prisitvirtinantis prie burnos dugno minkštųjų audinių.

2. Trumpas liežuvio pasaitėlis – tai tokia vystymosi yda, kai liežuvio pasaitėlis prasideda nuo liežuvio viršūnės, tęsiasi per burnos dugną ir baigiasi aukštai apatinio žandikaulio liežuvinėje pusėje. Tai yra įgimta, bet nepaveldima yda.

3. Trumpą liežuvio pasaitėlį lengva atpažinti. Liežuvis būna tarsi prikabintas prie burnos dugno. Kūdikis ne visada gali liežuvį iškišti į priekį arba judesiai būna labai riboti. O kišant jo viršūnė atrodo tarsi įtraukta, pats liežuvis – lyg dvišakas.

4. Trumpas liežuvio pasaitėlis neleidžia pilnai iškišti ir pakelti liežuvio, todėl kūdikystėje gali sukelti maitinimosi sunkumus, vėliau, kai vaikas pradeda kalbėti, jam gali būti sunku tarti kai kuriuos garsus (dažniausiai R, L, Š, Ž, Č). Vyresniame amžiuje trumpas liežuvio pasaitėlis gali sukelti ir dantenų bei sąkandžio problemas.

5. Centrinis viršutinės lūpos pasaitėlis tvirtinasi tarp priekinių dantų viršutiniame žandikaulyje. Tai galima lengvai pamatyti pakėlus viršutinę lūpą. Trumpas lūpos pasaitėlis dažniausiai įtakoja tarpo tarp priekinių dantų atsiradimą.

6. Apatinės lūpos pasaitėlis tik retais atvejais būna trumpas, jo pakirpimas reikalingas rečiau. Indikacijas šio pasaitėlio plastikai dažniausiai nustato gydytojas ortodontas arba periodontologas

7. Trumpas viršutinės lūpos pasaitėlis pastebimas pradėjus dygti pieniniams dantims. Vaikams dažnai būna tarpas tarp priekinių dantų viršutiniame žandikaulyje iki išdygsta iltiniai dantys. Išdygus iltiniams dantims apie 11 -12 metus tarpas tarp priekinių dantų turi užsidaryti, bet kai kuriais atvejais viršutinis lūpos pasaitėlis nepasislenka natūraliai į viršų ir lieka tarp priekinių dantų, suformuodamas diastemą (tarpą tarp dantų).

OPERACIJOS ESMĖ, BŪDAS, TIKSLAS

8. Liežuvio ar lūpos pasaitėlio plastika – sudėtingesnė operacija, nei pakirpimas.

9. Chirurginis trumpo liežuvio pasaitėlio gydymas ankstyvame amžiuje (kūdikystėje) reikalingas tik tada, kai yra maitinimosi problemų, t.y. vaikas blogai čiulpia, negali visavertiškai maitintis. Dažniausiai trumpo liežuvio pasaitėlio operacija atliekama vyresniame (t.y. 3 – 5 metų) amžiuje, kai atsiranda garsų tarimo problemų.

10. Chirurginis trumpo lūpos pasaitėlio gydymas atliekamas 11-12 metais, jei pasaitėlis nepasislenka natūraliai į viršų, susiformuoja tarpas tarp priekinių dantų (diastema) ir tai sukelia estetines, sąkandžio problemas.

11. Prieš operaciją įvertinamas pats liežuvio ar lūpos pasaitėlis. Jei jis plonas kaip plėvė, atliekamas tik pasaitėlio pakirpimas, jei pasaitėlis trumpas ir storas, su daug jungiamojo audinio, atliekama sudėtingesnė procedūra – pasaitėlio plastika.

12. Jei nustatoma, kad liežuvio pasaitėlis yra trumpas ir vaikas netaria kai kurių garsų, pirmiausia siūloma 3 – 4 mėn. palankyti logopedo pratybas ir tada nuspręsti, ar reikia atlikti liežuvio pasaitėlio plastiką ir jei taip, tai kada tai daryti.

13. Liežuvio pasaitėlio plastika dažniausiai gali būti atliekama vietinėje nejautroje, tačiau vaikas turi nesipriešinti suleidžiant vaistus, sugebėti ramiai pasėdėti procedūros metu. Apie vietinės nejautros metodo atlikimo detales ir riziką Jums bus suteikta atskira informacija, ją atlieka operuojantis ar asistuojantis chirurgas. Jei vaiko elgesys neleidžia operacijos atlikti vietinėje nejautroje, pasaitėlio plastiką gali tekti atlikti bendrinėje nejautroje. Bendrinę nejautrą atlieka gydytojas anesteziologas. Lūpos pasaitėlio plastika dažniausiai atliekama vietinėje nejautroje.

14. Atliekant liežuvio pasaitėlio plastiką, liežuvio pasaitėlis išpjaunamas arba giliai, kartu įkerpami, palaisvinami ir liežuvio raumenys, esantys greta pasitėlio ar po juo, greta esanti gleivinė. Žaizda turi būti susiuvama, dažniausiai tai atliekama tirpstančiais siūlais.

15. Jei liežuvio pasaitėlis yra trumpesnis nei įprasta, tačiau nesukelia mitybos, garsų tarimo problemų, pasaitėlio operacija gali būti ir neatliekama. Šiuo atveju vaikas paliekamas stebėjimui; jei vėliau trumpas pasaitėlis sukelia tam tikrų problemų, pasaitėlio operacija atliekama vyresniame amžiuje.

16. Jei liežuvio pasaitėlis yra labai trumpas ir vaikas neoperuojamas, gali kilti įvairių problemų:

a) Kūdikiui gali būti sunku maitintis, t.y. žįsti, čiulpti – dėl to jis nepriauga pakankamai svorio;

b) Paaugęs ir pradėjęs kalbėti vaikas gali netarti arba blogai tarti tam tikrus garsus (dažniausiai R, L, Š, Ž, Č). Suaugusiam žmogui, jei turi garsų tarimo problemų, irgi galima atlikti liežuvio pasaitėlio plastiką, tačiau vargu ar jis tikrai išmoks taisyklingai tarti garsus po operacijos. Suaugusio žmogaus kalbėjimo įgūdžiai jau seniai susiformavę ir naujas garsų tarimo mokymasis beveik prilygsta naujos, tarsi kitos kalbos mokymuisi.

c) Vyresniame amžiuje gali turėti sąkandžio arba dantenų problemų. Jei liežuvio pasaitėlis trumpas, vaikas jį judins ir dantenos gali būti tarsi po truputį traukiamos nuo dantų, gali pakisti dantų padėtis.

17. Atliekant lūpos pasaitėlio plastiką, kruopščiai pašalinama lūpos pasaitėlio dalis, kuri formuoja tarpą tarp priekinių dantų, palaisvinama greta esanti gleivinė. Žaizda susiuvama tirpstančiais siūlais.

18. Jei trumpas lūpos pasaitėlis nustatomas ankstyvoje vaikystėje, siūloma vaiką stebėti ir operaciją atidėti iki galutinai susiformuos lūpos pasaitėlio padėtis, t.y. iki maždaug 11-12 metų.

19. Jei nebus operuojamas trumpas lūpos pasaitėlis, gali likti tarpas tarp priekinių dantų (diastema), lemianti estetines, sąkandžio ar kai kurių garsų tarimo problemas, vystytis dantenų uždegimai ir kt.